Mielės – itin daug diskusijų keliantis maisto produktas. Vieni jas giria kaip puikų daugybės organizmui naudingų medžiagų šaltinį, kiti griežtai braukia iš valgiaraščio kaip tukinantį, puvimo procesą žarnyne ir kitokius negalavimus sukeliantį produktą.
Mielės ir sveikata: vartoti ar ne? Ilgą laiką manyta, kad vartojant mieles sunkėja įvairių grybelinių infekcijų eiga. Tokiai nuomonei pagrindą davė 1983 m. paskelbtos amerikiečių mokslininko ir mediko Williamo G. Crooko publikacijos – jis teigė, kad mielių turintys produktai skatina grybelinius susirgimus ir mieliagrybio Candida albicans plitimą žarnyne. Beje, po dešimtmečio tyrinėjimų mokslininkas savo nuomonę atšaukė. Vienareikšmiško atsakymo, naudingos ar žalingos mielės, nėra. Mat mieliagrybių – vienaląsčių grybų – yra apie 300 rūšių ir jų poveikis organizmui yra skirtingas. Jų gausu aplinkui mus ir mūsų viduje: žarnyne, gleivinėse. Be vienų neįmanomi kai kurie būtini organizmo procesai, o kiti sukelia tokius nemalonius susirgimus kaip nagų grybelis. Visgi dažniausiai kalbėdami apie mieles galvoje turime mieliagrybius, kuriuos gauname su maistu.
Mielės: kurias vartoti, kurių vengti? Iš su maistu suvartojamų mielių rūšių geriausiai žinomos alaus ir kepimo mielės. Nors kepimo mielėse yra D, C, B grupės vitaminų, kai kurių žmogui naudingų biologiškai aktyvių medžiagų, daugelis jų žūva duoną kepant – norint gauti akivaizdžios naudos reiktų valgyti žalią tešlą, kas nėra skanu. Be to, besidauginančios kepimo mielės gali sukelti nemalonius pojūčius pilve. Duonos su vadinamosiomis laukinėmis mielėmis, kurios į raugą natūraliai patenka iš aplinkos, parduotuvėje nenusipirksi – tokios galima išsikepti patiems ar įsigyti ūkininkų turgelyje. Kepyklose naudojamos pramoniniu būdu gaminamos mielės, į kurias pridedama įvairių sveikatai kenksmingų maisto priedų ir net sieros rūgšties. O štai dėl alaus mieliagrybių – Saccharomyces cerevisiae – naudos neabejojama. Apie gydomąjį jų poveikį žinota jau seniausiais laikais. Senovės egiptiečių papirusuose rašoma, kad alaus mielės naudotos gydyti pilvo negalavimus ir net prastą nuotaiką. Graikų gydytojas Hipokratas mielėmis mažino temperatūrą ir stabdė viduriavimą. Taip pat jomis gydytos odos ligos. Viduramžių Europoje šių mielių gėrimas laikytas vos ne stebuklingu eliksyru, neva padėdavusiu net nuo maro. Šiuolaikinis mokslas taip pat patvirtina alaus mieliagrybių naudą. Juose yra daug sudėtingus metabolinius procesus ląstelėse reguliuojančių fermentų, kofermentų, amino rūgščių, daug B grupės vitaminų ir įvairių mineralinių medžiagų bei mikroelementų. Ypač vertinga alaus mieliagrybių sudėtinė dalis – beta gliukanai, kurie stiprina imuninę sistemą, jie vartojami sergant onkologinėmis ir infekcinėmis ligomis, po operacijų. Beta gliukanai pripažinti kaip chemoterapijos ir radioterapijos adjuvantai (pagalbininkai), sustiprina jų poveikį. Taip pat alaus mielės sušvelnina šalutinį antibiotikų poveikį, apsaugo nuo viduriavimo ir veikia kaip probiotikas. Beje, kai kurių viduriavimą stabdančių vaistų pagrindinė veiklioji medžiaga yra būtent mieliagrybis. Alaus mieles rekomenduojama vartoti sportuojantiems, vyresnio amžiaus žmonėms, daug dirbantiems ir nuolat patiriantiems stresą, sergantiems chroniškomis degeneracinėmis, skrandžio, sąnarių, žarnyno, autoimuninėmis ligomis, kenčiantiems nuo aukšto kraujospūdžio.
